Šiais laikais dažnam iš mūsų kone infarktas prasideda supratus, kad į didelę kelionę pamiršti paimti įkrovikliai baterijoms. Tai tolygu pamiršti savo pasą – bent jau jausmas toks. Ir visgi, ar ne per didelė priklausomybė yra mums išsivysčiusi nuo mobiliųjų prietaisų, jeigu visą laiką drebame pagalvoją apie tai, kad neturime šalia savo prietaiso.
Kai pamirštame pakrovėją
Neatsitiktinai čia paminėti įkrovikliai baterijoms. Ne tokie, kokius pardavinėja UAB Varicom, o mažiukai ir skirti būtent mūsų nešiojamiems telefonams. Kai tik atsirado pirmieji mobilieji telefonai, mums dar pavykdavo jų baterijas įkrautas išlaikyti net po dvi savaites. Dabar laikai kitokie ir mes jau negalime sakyti, kad pavyks išlaikyti įkrautą telefoną ilgiau nei savaitę. Mums vargiai pavyksta jį išlaikyti dvi dienas, daug kas telefoną krauna kas dieną. Taigi, baterija laiko panašiai tiek pat, kiek ir gero mažo nešiojamojo kompiuterio. Ir visgi tai būtų nesvarbu, jeigu ne mūsų reakcija. Išsikrauti imantis telefonas mums reiškia didžiausią pavojaus signalą. Taip, tarsi kelionėje imantis mirksėti raudonasdegalų pasibaigimo įspėjimas. Tačiau kur mes važiuojame su tuo telefonu, kur skubame taip, kad ta raudona išsekusi telefono baterija reiškia baisiausią dalyką – tuojau liksime be ryšio.
Kaip ryšys veikdavo seniau
O kas buvo seniau? Tau visada tenka prisiminti, kai pameti telefoną, kai jis išsikrauna ar kai dėl kitų priežasčių turi palikti savo mylimąją komforto zoną ir užuot patogiai naudojus telefoną, pagalvoti, kaip išsiverti be jo. Tarkime, kai išsikrauna, arba kai kažkur palieki. Tada atsiranda ir senovinis susitarimų dėl komunikacijos būdas. Pavyzdžiui, jeigu žmogus kažkur ilgai neateina, tai jo ilgiau lauki, nes nežinai, kas nutiko. Paskui pradedi visų klausinėti, ar niekas nematė. O dėl susitikimų reikia susitarti iš anksto, duoto žodžio laikytis ir visada visur ateiti, kaip susitarei. Jeigu dabar dėl puikiai išvystos komunikacijos kyla labai daug pagundų nevykdyti įsipareigojimų (nes visada gali greitai „perspėti“ ir atsiprašius pabėgti nuo atsakomybės), tai seniau reikėjo garbingai ir iš visų jėgų vykdyti savo pažadus. Net jeigu negali vykti į susitikimą, jeigu tikrai negali, tai yra labai ekonomiškai nenaudinga – tenka siųsti pasiuntinį su dovanomis ir atsiprašymais, maldaujantį atleidimo, kad tu negalėjai atvykti, ir kad labai sugaišinai tą žmogų. Be to, tėvams nereikėdavo nerimauti, kai vaikai neatsiliepia 10 min telefonu ir prisigalvoti visokių nesąmonių.