Nors profesionalios melzimo aiksteles melžia karves joms neskausmingu būdu, o be to, įmanomas gyvenimas ir sterilioje, tvarkingoje aplinkoje, visgi žemės ūkis, ypač gyvulininkystė, pastaruoju metu susilaukia nemažai kritikos strėlių iš gyvūnų teisių gynėjų. Tad kiekvienas, kas augina gyvulius, priverstas susimąstyti apie šį dėsnį, kurį dabar diktuoja rinka, ir pasistengti tuos gyvulius kažkaip humaniškiau auginti, kad jie patirtų kuo dažniau kančios.

Humaniškesnio dydžio aptvarai

Visų pirma, melzimo iranga, visi aptvarai, šėryklos turi būti didesnio dydžio. Kas yra iš tiesų nehumaniška aplinka gyvuliams auginti? Tai absoliučiai jokios laimės ir laisvės nesuteikimas šiems gyvūnams, jų egzistenciją paverčiant tik kančia iki mirties. Žinoma, karvės ilgiau gyvena, tačiau jos yra melžiamos, o paskui jos paskerdžiamos mėsai. Tačiau humaniškesnio dydžio aptvarai – vienas iš būdų pagerinti tą karvių gyvenimą ir egzistenciją.

Galimybė daugiau ganytis pievose

Geriausia, kuomet gyvūnai turi galimybę daugiau laiko praleisti žalioje pievoje. Pagalvokite, kaip skiriasi gyvenimas karvutės, kuri auginama žaliose lankose, gražiose pievose ir malonioje aplinkoje. Ir koks gyvenimas visgi lieka tai, kuri gimsta milžiniškoje karvių kolonijoje, kuri niekada net neišeina į lauką, nemato nei žalios žolės, nei saulės šviesos, o aptvare neturi kur judėti, nes šalia jos visada trinasi šonais kita karvė.

Atsakingesni skerdyklos procesai

Pats gyvūnų skerdimas taip pat turi tam tikrus reglamentus. Žydai vadina tam tikrą maistą košeriniu, ir jam priskiriamas gyvūnų kilmės maistas, išgautas be kančios. Tad ir karvė gali būti skerdžiama jos nekankinant, neatimant jos gyvenimo su ilga kančia ir skausmu. Tad atsakingesni skerdyklos procesai – bent tiek mes turėtume galėti padaryti dėl karvių.

Vištų laikymas narvuose taip pat sulaukia kritikos

Vištų auginimo klausimai jau seniai keliami į viešumą. Privaloma ant vištų kiaušinių pakuočių žymėti, kaip buvo auginamos tos vištos. Ar jos buvo auginamos narvuose, kur galėjo vos pajudėti, tai yra, kankinamos. Ar jos auginamos buvo bent jau ant kraigo, kur buvo jų gyvenimas bent kažkiek geresnis. O gal šios vištos augo laisvėje, lakstydamos pas močiutę kieme, kartais išbėgdamos į gatvę, o paskui vėl atgal? Gal jos net tapo kažkieno pasakos personažėmis?

Žemės ūkis turi daug neišspręstų klausimų. Tam, kad viskas gerėtų, reikėtų modernizuoti daugiau sprendimų, ne tik siekti pelno ir našumo, bet ir gerinti gyvulių ir paukščių gyvenimo ir mirties sąlygas.